Sportiniai automobiliai turi būti lengvi. Svoris svarbus visiems – juk net kasdienis automobilis turi būti lengvas, kad sunaudotų mažiau degalų. Anksčiau automobilių svoris būdavo mažinamas naudojant stiklo pluoštą, tačiau dabar ši medžiaga naudojama vis rečiau. Kodėl? Juk stiklo pluoštas yra lengvas, pakankamai tvirtas, nerūdija, o gamintojai gali lengvai eksperimentuoti su formomis.
Stiklo pluoštas anksčiau automobilių pramonėje buvo gana populiarus. Jį mėgo sportinių automobilių gamintojai. Jungtinėje Karalystėje daugybė mažų, posūkius dievinančių automobilių buvo gaminami iš stiklo pluošto – „Lotus“, TVR, „Rochdale“, „Morgan“, AC, „Daimler“ ir daugelis kitų dėvėjo stiklo pluošto kėbulus.
Ši medžiaga nebuvo brangi – ji naudota ir tokiuose pigiuose automobiliuose, kaip triratis „Reliant“. Stiklo pluoštą maži automobilių gamintojai mėgo ir todėl, kad jam apdirbti nereikėjo labai brangių įrenginių.
„Chevrolet Corvette“ stiklo pluoštas padėjo ne tik sumažinti svorį, bet ir įgauti labai išraiškingas formas. Stiklo pluoštą lengviau formuoti. Paprastai kalbant, kuo sudėtingesnė plieninės kėbulo detalės forma, tuo greičiau susidėvi ją gaminantys įrenginiai. Stiklo pluoštas šių problemų išvengia.
Visgi, šiais laikais ši medžiaga naudojama vis rečiau. Kodėl?
Neskubėkite sakyti, kad dėl saugumo. Stiklo pluoštas yra pakankamai tvirta medžiaga ir su šiuolaikinėmis technologijomis ją pavyktų dar labiau patobulinti. Saugumo bandymus įveikia ir naujausias „Chevrolet Corvette“ modelis, kuriame stiklo pluoštas tebėra naudojamas, ir „Lotus“ automobiliai.
Žinoma, stiklo pluoštas saugumo prasme turi trūkumą – jis lūžta atverdamas aštrias briaunas ir kampus. Tačiau to būtų įmanoma išvengti naudojant kokybiškesnes medžiagas.
Tačiau stiklo pluoštas šiuolaikinei automobilių pramonei netinka, nes turi didelių trūkumų. Jis yra gana lankstus, todėl jam negalima patikėti konstrukcinių automobilio detalių.
Taigi, iš stiklo pluošto būtų galima gaminti tik išorines kėbulo plokštes, kurios turėtų būti montuojamos ant, tikriausiai, plieninės bazės. Tai nėra labai didelė problema, tačiau tai reiškia, kad šiuolaikiniame stiklo pluošto automobilyje šios medžiagos santykis būtų gerokai mažesnis.
Štai senųjų „Lotus Elan“ bazė buvo vos viena plieninė sija, einanti tiesiai po kėbulu, todėl didžiąją dalį automobilio konstrukcijos sudarė stiklo pluoštas. Šiais laikais tai nebūtų įmanoma, todėl sutaupytas svoris nebūtų toks žymus.
Minėjome išraiškingas kėbulo formas. Tai – didelis stiklo pluošto privalumas, tačiau šiais laikais labai daug galima pasiekti naudojant ir įprastą plieną. Automatizuota gamyba lėmė, kad kėbulų detalės dabar yra štampuojamos itin greitai, saugiai ir pigiai.
Stiklo pluoštas pats savaime galbūt ir buvo gana pigus, tačiau jam reikia daug žmonių darbo – gamybą sunku automatizuoti.
Taigi, žmogus turi vieną po kito guldyti stiklo pluošto sluoksnius, lieti epoksidinę dervą, o tada kelias valandas tenka laukti, kol detalė išdžius. Laikas ir darbo jėga šiais laikais yra labai brangūs, todėl stiklo pluošto detalių savikaina yra kelis kartus didesnė nei plieninių analogų.
Galiausiai, sumažėjo mažų gamintojų skaičius. Britų automobilių pramonė prarado didžiąją dalį savo turėtų markių – nebeapsimoka gaminti keliasdešimt automobilių per metus. O masinei gamybai plienas ir net anglies pluoštas tinka geriau.
Lrt.lt
